30.12.15

Naujametinis tag`as

Metams einant į pabaigą, bežiūrinėdama savo blogą ir galvodama ką su juo daryt, kaip pakeist, ar nekeist ar iš vis tiesiog pašalint, atradau jau kelis metus iš eilės tagą, kurį padarau prieš arba po naujų. Kadangi šiuo metu atostogauju ir leidžiu sau visiškai nieko nedaryt, kas yra susiję su kažkuo kitu, nei poilsis, tai nusprendžiau, kad tai puiki veikla šiandienai. 

1. Ar įvykdei visus siekius, kuriuos buvai nusistačiusi 2015 pradžioje? Nelabai šiuo klausimu galiu ką pasakyti, nes jei ir buvai nusistačius kažkokius tai siekius, tai neatsimenu. Ai buvau pasidariusi "laimės stiklainį", į kurį kiekvieną dientą turėjau įmesti lapuka su užrašytu kažkokiu laimingu, linksmu ar šiaip mielu dalyku, kuris įvyko tą dieną. Tai pavyko daryti kokius du mėnesius, po to tiesiog nustojau, tuo viskas ir baigės. Realiai niekad neįvykdau visų siekių, kuriuos nusistatau, nes bėgant laikui, kadangi jų dažniausiai net neužsirašau, todėl tiesiog pamirštu. 

2. Ar 2015 mirė koks nors artimas žmogus? Ne. (happy)

3. Kokias šalis aplankei? Ameriką (pagaliau), Lenkiją ir žinoma Lietuvą. 

4. Ką padarei 2015-aisiais, ko niekada nesi dariusi ankščiau? Maudžiausi vandenyne. Iš ties labai sunku atsakyti į šį klausimą, sunku prisiminti visus įvykius, kurie buvo šiais metais, ką atlikau būtent šiais metais, nes per juos įvyko visko labai daug, ir tapau realiai beveik visiškai savarankišta, todėl tam tikrus dalykus, nelabai įsimintinus, kasdieninius, įprastus dariau pirmus kartus. 

5. Ką norėtum įgauti šiais metais, ko neturėjai praeitais? Dar didesnio pasitikėjimo savimi, didesnio ryžto siekiant savo svajonių ir šiaip didesnio užsispyrimo. 

6. Koks tavo didžiausias pasiekimas 2015? Bandymas atrasti save ir suprasti ko noriu. Nors ir dar neatradau savęs, bet pagaliau pradėjau ieškot ir galvot ko noriu. 

7. Ties kuo labiausiai susikirtai? Vienareikšmiškai - mokslai ir sveikta. 

8. Ar buvai stipriai susirgusi, sunegalavusi? Iš ties tas negalavimas prasidėjo dar 2014 metų lapkritį, kai pradėjau vaikščiot pas daktarus ir tikrintis savo sviekatą, dėl nemažėjančios temperatūros, galiausiai pravaikščiojus pro visus daktarus, pasidarius labai daug įvairių tyrimų, per pačią sesiją gėriau dvejus antibiotikus, dvejus vaistusi ir keturis vitaminus. Ir neseniai dar buvau labai sunegalavus dėl savo vieno danties. 

9. Koks buvo geriausias dalykas, kurį nusipirkai? Prisipažinsiu, kad šiais metais išleidau iš ties daaaaug pinigų, ir nusipirkau visko daaaug, ko norėjau, ko reikėjo arba nelabai reikėjo. Galiausiai manau, kad vienas iš geriausių pirkinių tai telefonas. 

10. Kieno poelgis nusipelnė šventės? Visų žmonių, kurie padarė kažką gero šiais metais nusipelnė šventės. 

11. Kieno poelgis privertė tave pasibaisėti? ISIS. 

12. Kam išleidai daugiausiai savo pinigų? Kelionei į Ameriką. Manau.

13. Dėl ko labai labai džiaugiesi? Šiuo metu nuoširdžiai džiaugiuosi viskuo, nes aplinkui žmonės yra limingi, viskas gerai, saulė šviečia, pagaliau yra sniego, viskas puikiai. 

14. Kokia daina tau visada primins apie 2015? 

15. Palyginus su 2015 pradžia ir pabaiga tu esi?
a) Linksmesnė ar liūdnesnė? Linksmesnė;
b) Lieknesnė ar apkūnesnė? The same.  
c) Turi daugiau ar mažiau pinigų? Mažiau, visada po kalėdų yra žymiai mažiau pinigų.

16. Ką norėtum, jog būtum darius daugiau? Kad tam tikrais atvėjais būčiau buvus labiau atsipalaidavus.

17. Ką norėtum, jog būtum darius mažiau? Zyzus dėl visko. 

18. Kaip praleidai Kalėdas? Tiesiog puikiai. Leidau sau visiškai ilsėtis, nedaryt nieko, po ilgo laiko pagaliau buvau su visa savo šeima. 

19. Ar įsimylėjai 2015 metais? Žinoma, ta tokia naivia, nekalta meile. 

20. Ar nekenti ko nors dabar, ko nekentei tokiu pačiu metu tik 2015 - aisiais? Praeitais metais į šį klausimą atsakymas buvo "Taip". Nuoširdžiai negaliu pasakyti ko tuo metu nekenčiau. Šiuo metu nesugalvoju nei vieno žmogaus, kurio nekeščiau, dėl to labai džiaugiuosi. 

21. Kokia buvo geriausia perskaityta knyga? Kad ir kaip būtų gaila, bet šiais metais beveik neskaičiau, nes neturėjau tam laiko. 

22. Koks buvo didžiausias tavo muzikinis atradimas? Jį atradau šią savaitę ir dėl to labai džiaugiuosi.


23. Kaip apibūdintum savo stilių 2015? Šiais metais jis taip keitės, kad realiai negaliu atsakyti į šį klausimą. 

24. Ko tu ilgiesi? Keletos žmonių, kurių nebėra mano gyvenime.

25. Pasidalink naudojama pamoka, kurią išmokai 2015-aisiais? Svajok atsargiai, nes svajonės tikrai pildosi. 

HAPPY NEW YEAR !! 

28.12.15

Pozityvas

Šiais metais Kalėdos man tapo susikaupimo ir poilsio laikas. Vienintelis laikas metuose, kai turiu atostogas, kai galiu tiesiog nieko neveikti, visiškai atsipalaiduot, dienomis nelyst iš savo pižamos ir žiūrėt vieną po kito filmą. Iš ties šventinis laikotarpis mane jau aplankė lapkričio pabaigoje, kai pradėjau galvoti apie visas dovanas kam ką nupirkt, kai nuėjus į parduotuvę negalėjau ramiai praeiti pro tas visas Kalėdines dekoracijas ir dovanų popierių, o ausų būgnelius visą mėnesį kuteno Kalėdinės dainos. 
Kaip ir visada universitete visi atsiskaitymai būna sukrauti į kelias savaites, kai gali tiesiog užsikasti visais darbais ką reikia padaryti. Tačiau po visko, buvo be galo gera tiesiog atsipalaiduoti ir ramiai laukti švenčių apie nieką negalvojat.
Šiandien susimąsčiau apie šiuos metus, kaip jie praėjo, kas gero įvyko. Galbūt dėl to kalti artėjantys nauji metai, o galbūt tiesiog pradėjau galvot apie viską dėl nieko neveikimo.
Bėgant metams iš ties nepagalvodavau kiek visko buvo šiais metais, tačiau prabėgus mintyse visus metus ir visus įvykius, kas įvyko, išvada tokia, kad šie metai buvo įspūdingi. 
2015-ieji buvo vieni iš tų metų, kur vyko visko daug, kai laiko dažniausiai neturėjau normaliam poilsiui, bet dėl to šiuo metu nesigailiu. Galbūt pirmoji metų dalis nebuvo tokia įsimintina, nes daugiausiai laiko skyriau mokslams, sesijoms, praktikai, darbų atsiskaitymui ir reikalų tvarkymui, kadangi norėjau, kad iki vasaros būčiau padarius viską, ir nereikėtų sukti galvos dėl kažko. Tuo metu supratau, kad iš mane supančių suaugusių žmonių, yra labai daug žmonių, kurie arba pavydi arba turi kažkokių savo jaunystėje nusivylimų, neįgyvendintų svajonių ar kažkokių tikslų, kurie nori sužlugdyti jaunų žmonių norus, svajones ir viena ar kita prasme juos tiesiog sužlugdyti, kad jie būtų tie zobiai ir robotai, kurie toliai darbo nieko daugiau ir nemato. 
Galiausiai atėjo vasarą, kai išsipildė ilgai mintyse šmėgdžiavusi svajonė. Amerika, ta išsvajota šalis. Ankščiau, kai apie tai galvodavau ir svajodavau, kad vieną dieną vaikščiosiu Niujorko gatvėmis, naktį stebėsiu visas sužibančias švieselias, kad bent kelias dienas gyvensiu būtent to Niujorko ritmu, arba, kad Amerikoj praleisiu keturis mėnesius, svajojau apie tai. Bet galvojau, kad tai viena iš tų svajonių, kurios ir liks svajonėmis dar ilgai. Bet dabar suprantu, kad tai įgyvendint iš ties buvo pakankamai lengva, žymiai lengviau, nei aš tai įsivaizdavau. Tai buvo vienas įsimintiniausių šių metų įvykis, kurio metu įgavau daug patirties, gerų prisiminimų, ir neįkainojamų akimirkų, kurios mintyse išliks visą gyvenimą. 
Grįžus kibau vėl tiesiai į mokslus, kadangi turėjau pasivyti tai ką praleidau. Iš ties grįžusi pradėjau į viską žiūrėti kitaip, pradėjau priimti kitokius sprendimus, į pasaulį ir viską kas vyksta aplinkui žiūrėti kitomis akimis. Galiausiai lioviausi dariusi tai, kas paskutiniu metu man neteikė jokio malonumo, pradėjau ieškoti savęs. Buvo iš ties sunkių akimirkų, kai visi reikalai,visi darbai sukrito į vieną vietą, kai atrodė, kad rankos svyra ir nebeturiu jėgų niekam padaryti, kai norėjosi viską mesti ir nieko nedaryti, nes nežinojau ko noriu iš gyvenimo, kai nežinojau kas aš esu ir kokią vietą po saule aš užimu. Nežinau dar dabar ko noriu iš gyvenimo, ką veiksiu baigusi studijas, kuo užsiimsiu, ko noriu, ko nenoriu. Nuoširdžiai nežinau nieko, bet žinau, kad atėjus laikui sužinosiu, suprasiu. Galiausiai atrasiu save, suprasiu kas aš ir rasiu atsakymus į kylančius klausimus. Nebūtina visko sužinoti dabar. Kai kurie atsakymai ir kai kurių dalykų supratimas reikalauja laiko. 
Dabar reikia džiaugtis tuo ką turim, tai kas esam ir ką pasekėm. Nors ir nesijaučiu pasaulyje padariusi kažko įpatingo, reikšmingo, bet turiu tam laiko. 
Su praėjusiom ir artėjančioms šventėm Jus visus, jei dar kas nors čia užsuka. 
Nusišypsokit, nes gyvenimas, nors ir ne visada atrodo, bet yra gražus ! :))



23.11.15

tai, kas lieka

Pasiilgau rašymo. Pasiilgau tų minčių, kurios užlieja smegenų vingius ir laisvai besiliejačių sakinių savo galvoja, kuriuos legvais klavišų spaudinėjimais užrašydavau. Nežinau kur, bet visa tai dingsta, paskui vėl atsiranda. Galvoje nebūna jokių minčių, arba visos užklumpa vienu metu. 
Paskuitnėm dienom jaučius taip, kaip jaučiaus 12-oje klasėje. Pasimetus, bandanti surasti save, suprasti ko noriu gyvenime, ką noriu veikti ir kas mane džiugina. Ir pagrindinis klausimas kylantis: ar man patinka daryti tai, ką darau. Kad ir kaip bebūtų dažniausiai atsakymas yra neigiamas, nors vis dar laukiu ir tikiuos, kad tai pasikeis. Noriu galiausiai gyvenime daryti tai, kas mane džiugina, dėl ko ryte atsikėlus veide pasirodo šypseną, ką daršyčiau mielu noriu, ir nereikėtų prievarta savęs versti daryti vienus ar kitus dalykus. Kad ir kaip sunkiai ar lengvai tai skambėtų, vis dėl to tai nėra lengva.
Nors jau perkopiau 22-uosius savo metus, vis dar jaučiuosi įstrigusi 16-tuose savo gyvenimo metuose. Kai nereikia apie nieką per daug galvoti, viskas paprasta ir gražu, kai dar gali nežinoti ko nori, būti gyvenime neapsisrendęs ir daryti begalę klaidų. Nors kas sakė, kad negaliu daryti klaidų dar ir šiandien? Nesu tikra, kad gyvenime galiausiai ateina tas amžius ir tas laikas, kai nebedarai klaidų, kai turi pakankamai išminties priimti bet kokius kilusius gyvenimo sprendimus. 
Viskas aplinkui atrodo netikrai tikra. nelengvai lengva. 
Ir vėl mintyse kyla žmonių veidai, kurie ir geriausių draugų tapo tiesiog pažįstamais, tais žmonėmis, kurie kažkada žinojo viską, o dabar daugiausia ką ištari: labas. 
Mandarinai. Viską gelbėja mandarinai. 

9.10.15

I'm back.

Dvi savaitės, kai grįžau į Lietuvą. Viskas dabar atrodo ne tik kitaip, nei Amerikoj, bet viskas kitaip atrodo, nei prieš išvažiuojant. Aplinkui viskas pasikeitė, pasikeičiau ir aš. Ir nemanau, kad čia kažkoks stebuklas. Kiekviena dalelė mūsų gyvenime, mus pakeičia, verčia vienaip ar kitaip pasukti mus tam tikra linkme, pasirinkti tam tikrus dalykus. Ir nors kitam, tavo pasirinkimai gali atrodyti ir keisti, nesuvokiami, beprasmiai ar dar kažkokie. Tik tau vienam, jie bus suprantami, ir prasmingo. Nors gal ir nevisai. Nes dažnai sprendimai priimami spontaniškai, neapgalvojus ir neaišku kodėl. 
Mažiau šypsenų, mažiau saulės, mažiau temperatūros, mažiau laimės ir turbūt net gi mažiau to jausmo, kad esi namie. 
Nemeluosiu, bebūnant paskutinį mėnesį, tikrai norėjau grįžt į Lietuvą, pamatyt savo šeimą, draugus. Ir tiek. Ir kaip sakiau, pamačius visus ką norėjau pamatyt, norėsiu grįžt. Noriu grįžt. Nes ten nežinau kodėl, bet jaučiausi laimingesnė. Visko buvo, nervu, pykčių, ilgesio ir ašarų. Bet jų visada būna, nepriklausomai nuo to, kuriam pasaulio kampe esi. O gal tiesiog noriu išvažiuot iš Lietuvos. Palikt viską, kas čia liks, atvažiuot retkarčiais aplankyt artimuosius, ir tuos, kuriems bent kažkiek aš rūpiu, kurie rūpi man. Tokia yra mano sąsaja su Lietuva - žmonės. 
Ir vis dėl to, turbūt per daug labai prisirišu prie žmonių. Visada galvojau, kad jeigu jie atėjo į tavo gyvenimą, tai neišeis, bet tikiuosi, kad galiausiai suprasiu, kad jei mokėjo ateit, taip pat ir mokės išeit. Taip paprastai ir be didelių ceremonijų, be didelio vargo. 
Per pastarąsias dvi dienas negaliu nusikratyt minčių apie tuos žmones, kurie taip paprastai ir išėjo, be ceremonijų, be jokių pompastikų, net gi be paprasto ate. Dingo, kaip sprogęs muilo burbulas danguje, kaip kokia mistinė ir neegzistuojanti būtybė. 

Po metų vėl viskas bus tas pats. Daug girdimų: Iki, mes dar susitiksim. 
Kelis kartus susitiksim, paskui liks tik susirašinėjimai facebooke, galiausiai prieisim iki likų. 

Ir tuo viskas pasibaigs. Nes visada viskas pasibaigia.
Gyvenimas yra suskirstytas į daug skirtingų etapų. Praėjus vienam etapui, ateina kitas. 
Ir praeitis niekad negrįžta.
Lieka tik ateitis. 
Ir šiek tiek dabarties. 

Grįžtu į tą pačią šiek tiek depresuojančią, per daug susimąsčiusią būseną. 
Kavinukas. (you know, what i mean, if you ever will read it..)



19.7.15

Block Island

~30000km nutolus nuo Lietuvos kalnų ir pievų, apsupta dviejų besidaužančių vandenynų. Amerikoj, kuri nepanaši į nupieštą ir spalvotom kreidelėm nupieštą paveikslą. Nors tik atvykus išgirdau pasakymą, kad tai nėra Amerika. Tai labiau panašu į amerikietišką Nidos versiją, tik kad iš visų pusių iki žemyno supa vandenyno pklodės. Block island - namai vasarai.
Kad ir kaip toli būčiau nuo visko kas sava, jaučiuos lyg būčiau namie.

26.5.15

Jaučiuosi lyg stovėčiau kažkur toli nuo visko, Sacharos dykumui, aplinkui nieko nematyčiau ir nežinočiau, kas vyksta, nežinočiau kur toliau eiti, ar kur statyti koją, kad rasčiau tinkamą kelią, kad rasčiau kažką tokio, ko man reikia. Bet pradžiai turbūt bent jau reikia žinoti, ko tu nori. 

Esu pasimetus ir pasiklydus kažkur giliai savyje. Nebežinau nieko, mano didžioji palydovė viltis po truputį traukias savo keliu, ir tolsta nuo manęs. Eina ir net neatsigręžia pažiūrėti, stato kojas tvirtai ir aiškiai, žino, kad reikia eiti kažkur. Kažkur toli nuo visko. 

Viltis, tikėjimas, žinojimas, šypsena, laisvė, gyvenimas.. Visa tai tiesiog dingsta ir nyksta, ir kuo toliau, tuo sunkiau visą tai pasivyti ir susigrąžinti, parsivesti atgal, ten kur jiems ir vieta. O gal ir ne. 
Viskas krenta nuo bedugnės krašto, o paskui krentu ir aš. Vienas, antras ir trečias timptelėjimas už parašiuto virvelės, kuri turėtų išjudinti visą mechanizmą ir išskleisti parašiutą, taip iškeliant mane aukščiau bedugnės, ant stabilios žemės, ant žaliuojančios pievos, netoli miško, aukštų ir didelių medžių, siūlančių savo prieglobstį ir ramybę. Tačiau ta virvutė neveikia ir naudodamasi žemės traukos jėga, grimstu žemyn į dykumos smėlį. 

"Visada turi turėti tikslą, kad ir menką, turi kažko siekti ir norėti". Šiuo metu aš net ir to neturiu. Neturiu tikslo, neturiu kažkokio žmogaus idealo, herojaus, į kurį lygiuočiausi ir sakyčiau: Noriu būt, kaip tas žmogus, padaryt kažką tokio. Nieko nėra. Tuščia ir nyku. 

Nes ką gi tu gali turėti giliai dykumoje, negalint pajudint nei vienos savo kūno galūnės. 


18.4.15

nesu ta, kuri buvau ankščiau.

Grįžau, greičiausiai nors ir trumpam, tik vienam įrašui kol kas, bet grįžau, nors tiek, nors vienam įrašui, kuriame galiu išreikšti savo mintis po ilgo laiko. 
Spaudimas moksluose ir ne tik, sukelia stresą, per kurį negaliu normaliai leisti savo laisvo laiko, nors ką čia, laisvo laiko paskutiniu metu net neturiu. Visko daug, per daug, ką reikia padaryti, vienu metu privalau būti keliuose vietose, egzaminai jau po dviejų savaičių, reikia gauti kokius nors rezultatus praktikoje, gal galėčiau ją atsiskaityti ir galiausiai vasarai pamiršti bent didžiąją dalį rūpesčių, atsipalaiduot, nuo visko pabėgt ir pasidžiaugt kita pasaulio dalimi. 
Nežinau ar dėl streso ar dar dėl ko, bet tapau pikta, ir tai pastebiu ne tik aš, bet ir kiti, mane supantys žmonės. Vis daugiau aš zyziu apie tai, kaip man reikia poilsio, o viskas dar tik prasidėjo ir nespėjo įpusėt, o gal jau artėja link pabaigos? Šiuo metu norėčiau užmigti ir atsikelti birželio pirmą dieną, kai viskas būtų pasibaigę, praėję ir nereikėtų sukt dėl visko galvos. Realiai, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, vėl buvau susimąsčius apie tai, kad reikia mest mokslus, nes nemanau, kad tai ta sritis, ties kuo noriu dirbt, ties ko galėčiau būti tokia specialiste, kuria galėčiau didžiuotis ne tik aš pati, bet ir kiti. Bet trečiam kurse mesti mokslus, kai galima sakyt liko pasidaryt tik bakalaurą, cha, juokinga. Dėl to aš jų ir nemetų. Nors galbūt baigus šias studijas galiausiai žinosiu ko aš noriu iš gyvenimo, kokio darbo noriu, ką noriu veikti kiekvieną dieną išlipusi iš lovos, kokie mano tikslai ir svajonės Nes kol kas visa tai apsiriboja vienų metų laikotarpių, o toliau viskas atrodo per daug miglotai, ir joks rūkas net negalvoja sklaidytis. 
Ir be to, kad pastebėjo kiti, o gal jie ir nepastebėjo, bet pati aš pastebėjau, kad tikrai pasikeičiau, tapau tokia, kokia nesidžiaugiu esanti, ir kuo toliau tuo labiau gniuždau ir giliai savyje uždarau ir surakinu tikrąją save, tą kuri moka džiaugtis gyvenimu, kuri džiaugiasi pražydusia gėle, kuri nori dovanot džiaugsmą ir šypseną kitiems, kuri nori padėt kitiems ir negalvoja apie save. Ta tikroji aš, po truputi nyksta ir dingsta...