18.4.15

nesu ta, kuri buvau ankščiau.

Grįžau, greičiausiai nors ir trumpam, tik vienam įrašui kol kas, bet grįžau, nors tiek, nors vienam įrašui, kuriame galiu išreikšti savo mintis po ilgo laiko. 
Spaudimas moksluose ir ne tik, sukelia stresą, per kurį negaliu normaliai leisti savo laisvo laiko, nors ką čia, laisvo laiko paskutiniu metu net neturiu. Visko daug, per daug, ką reikia padaryti, vienu metu privalau būti keliuose vietose, egzaminai jau po dviejų savaičių, reikia gauti kokius nors rezultatus praktikoje, gal galėčiau ją atsiskaityti ir galiausiai vasarai pamiršti bent didžiąją dalį rūpesčių, atsipalaiduot, nuo visko pabėgt ir pasidžiaugt kita pasaulio dalimi. 
Nežinau ar dėl streso ar dar dėl ko, bet tapau pikta, ir tai pastebiu ne tik aš, bet ir kiti, mane supantys žmonės. Vis daugiau aš zyziu apie tai, kaip man reikia poilsio, o viskas dar tik prasidėjo ir nespėjo įpusėt, o gal jau artėja link pabaigos? Šiuo metu norėčiau užmigti ir atsikelti birželio pirmą dieną, kai viskas būtų pasibaigę, praėję ir nereikėtų sukt dėl visko galvos. Realiai, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, vėl buvau susimąsčius apie tai, kad reikia mest mokslus, nes nemanau, kad tai ta sritis, ties kuo noriu dirbt, ties ko galėčiau būti tokia specialiste, kuria galėčiau didžiuotis ne tik aš pati, bet ir kiti. Bet trečiam kurse mesti mokslus, kai galima sakyt liko pasidaryt tik bakalaurą, cha, juokinga. Dėl to aš jų ir nemetų. Nors galbūt baigus šias studijas galiausiai žinosiu ko aš noriu iš gyvenimo, kokio darbo noriu, ką noriu veikti kiekvieną dieną išlipusi iš lovos, kokie mano tikslai ir svajonės Nes kol kas visa tai apsiriboja vienų metų laikotarpių, o toliau viskas atrodo per daug miglotai, ir joks rūkas net negalvoja sklaidytis. 
Ir be to, kad pastebėjo kiti, o gal jie ir nepastebėjo, bet pati aš pastebėjau, kad tikrai pasikeičiau, tapau tokia, kokia nesidžiaugiu esanti, ir kuo toliau tuo labiau gniuždau ir giliai savyje uždarau ir surakinu tikrąją save, tą kuri moka džiaugtis gyvenimu, kuri džiaugiasi pražydusia gėle, kuri nori dovanot džiaugsmą ir šypseną kitiems, kuri nori padėt kitiems ir negalvoja apie save. Ta tikroji aš, po truputi nyksta ir dingsta...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą