9.10.15

I'm back.

Dvi savaitės, kai grįžau į Lietuvą. Viskas dabar atrodo ne tik kitaip, nei Amerikoj, bet viskas kitaip atrodo, nei prieš išvažiuojant. Aplinkui viskas pasikeitė, pasikeičiau ir aš. Ir nemanau, kad čia kažkoks stebuklas. Kiekviena dalelė mūsų gyvenime, mus pakeičia, verčia vienaip ar kitaip pasukti mus tam tikra linkme, pasirinkti tam tikrus dalykus. Ir nors kitam, tavo pasirinkimai gali atrodyti ir keisti, nesuvokiami, beprasmiai ar dar kažkokie. Tik tau vienam, jie bus suprantami, ir prasmingo. Nors gal ir nevisai. Nes dažnai sprendimai priimami spontaniškai, neapgalvojus ir neaišku kodėl. 
Mažiau šypsenų, mažiau saulės, mažiau temperatūros, mažiau laimės ir turbūt net gi mažiau to jausmo, kad esi namie. 
Nemeluosiu, bebūnant paskutinį mėnesį, tikrai norėjau grįžt į Lietuvą, pamatyt savo šeimą, draugus. Ir tiek. Ir kaip sakiau, pamačius visus ką norėjau pamatyt, norėsiu grįžt. Noriu grįžt. Nes ten nežinau kodėl, bet jaučiausi laimingesnė. Visko buvo, nervu, pykčių, ilgesio ir ašarų. Bet jų visada būna, nepriklausomai nuo to, kuriam pasaulio kampe esi. O gal tiesiog noriu išvažiuot iš Lietuvos. Palikt viską, kas čia liks, atvažiuot retkarčiais aplankyt artimuosius, ir tuos, kuriems bent kažkiek aš rūpiu, kurie rūpi man. Tokia yra mano sąsaja su Lietuva - žmonės. 
Ir vis dėl to, turbūt per daug labai prisirišu prie žmonių. Visada galvojau, kad jeigu jie atėjo į tavo gyvenimą, tai neišeis, bet tikiuosi, kad galiausiai suprasiu, kad jei mokėjo ateit, taip pat ir mokės išeit. Taip paprastai ir be didelių ceremonijų, be didelio vargo. 
Per pastarąsias dvi dienas negaliu nusikratyt minčių apie tuos žmones, kurie taip paprastai ir išėjo, be ceremonijų, be jokių pompastikų, net gi be paprasto ate. Dingo, kaip sprogęs muilo burbulas danguje, kaip kokia mistinė ir neegzistuojanti būtybė. 

Po metų vėl viskas bus tas pats. Daug girdimų: Iki, mes dar susitiksim. 
Kelis kartus susitiksim, paskui liks tik susirašinėjimai facebooke, galiausiai prieisim iki likų. 

Ir tuo viskas pasibaigs. Nes visada viskas pasibaigia.
Gyvenimas yra suskirstytas į daug skirtingų etapų. Praėjus vienam etapui, ateina kitas. 
Ir praeitis niekad negrįžta.
Lieka tik ateitis. 
Ir šiek tiek dabarties. 

Grįžtu į tą pačią šiek tiek depresuojančią, per daug susimąsčiusią būseną. 
Kavinukas. (you know, what i mean, if you ever will read it..)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą